Kaip visi aviganiai, belgų aviganiai išvesti bandoms nuo plėšrių žvėrių ginti. Tačiau jie buvo per gudrūs, kad pasitenkintų vien sargavimu. Tarnyba policijoje, armijoje, varžybos, ringo sportas – belgų aviganiai tinka ne vien gyvulių bandoms ganyti. Nereikėtų pamiršti ir medžioklės, terapijos seansų ligoninėse, pagalbos neįgaliesiems, efektingo „flaibolo“. Šveicarijoje, Austrijoje jie dirba kalnuose kartu su gelbėtojais. Jie moka nusileisti parašiutais, talkinti žmonėms sudėtingiausiose operacijose. Kokia paslaptis glūdi šių šunų prigimtyje? Belgų aviganiams būdingi du kraštutinumai - neįtikėtinas temperamentas ir kolosali savitvarda. Tai ir yra jų slaptas ginklas!

    Kiekviena šalis turi savą šunų veislę. Belgai jų turi net 14, bet aviganiai užima išskirtinę padėtį. Matyt todėl, kad senovėje padėjo fermeriams išgyventi ir pelnyti duoną. Veislės poziciją sustiprino ir tas faktas, kad ja rūpinsi ne vien paprasti ūkininkai. Belgų aviganių likimas rūpėjo krašto šviesuomenei. 1891 metais veterinarijos profesorius Adolph Reul sukvietė fermerius ir šunų veislininkus - paragino stiprinti nacionalines šunų veisles. Visi drauge ieškojo panašaus tipo, vidutinio dydžio aviganių. A.Reul, remdamasis kolių standartu, sudarė pirmąjį belgų aviganių standartą. Profesorius skatino veisti aviganius, kurių pagrindinis požymis – skirtinga kailio struktūra. Vis dėlto vėliaus nuspręsta svarbiausiu veisimo faktoriumi laikyti ne kailio struktūrą, o spalvą. . Per keletą šimtmečių susiformavo 4 tipų belgų aviganiai – trumpaplaukiai (terviurenai), ilgaplaukiai (griunendaliai ir malinua) bei šiurkščiaplaukiai (lakenua). Šioje istorijoje svarbiu momentu laikytinas 1891 m. Belgų aviganių mylėtojų klubo sprendimas neporuoti skirtingo kailio aviganių. Į veislininkų rekomendacijas Karališkoji šv. Huberto draugija įsiklausė tik po trijų dešimtmečių.

Žaliojo slėnio aviganiai

    Groenendael, arba Žaliojo slėnio pilis, tebestovi ir dabar. Visiškai netoli Belgijos sostinės Briuselio. Šiandien čia įsikūręs tarptautinis treniruočių centras, kuriame šurmuliuoja kūno ir proto mankšta besižavintys žmonės. Jie čia išmėgina daug ką ir visai nenustemba aptikę rūmuose šunyno pėdsakų - čia būta istorinio griunendalių veislyno. Groenendael pilis sena, jos šeimininkai keitėsi nekart. Vienas buvusių savininkų - restauratorius Nicholas Rose, 1893 metais pilies šunidėse įkurdinęs aviganius. Du jo augintiniai – patinas Pikard’ Jucle bei kalė Petite ir tapo griunendalių šeimos pradininkais. Ir nors juodo kailio aviganių Žaliajam slėnyje būta nuo seno, N.Rose ėmėsi reikalo iš esmės. Kai minėta porelė susilaukė šuniukų, vienas jų - Duck de Groenendael (flamandų k. – Žaliojo slėnio karalius), tapo griunendalių etalonu. Šiuos aviganius vadino Groenendael pilies šunimis.

    Patikimi. Narsūs. Ryžtingi. Atviro žvilgsnio. Protingi. Darbštūs. Rūpestingi šeimos šunys (drąsiai galima palikti su vaikais ir garbaus amžiaus žmonėmis). Kadangi jie tarnybiniai šunys, dažnai gretinami su vokiečių aviganiais. „Vokietukai“ ištempto formato, ilgesni, stambesnių kaulų, o belgų aviganiai kvadratiškesni, smulkesni. Apie belgų aviganius dar sako: gotiškų linijų šunys. Įsižiūrėkite: skulptūrišką griunendalio galvą „rėmina“ puošni apykaklė. O juk išvestas lakstyti paskui avių uodegas ir nakvoti tvarte. Ir jeigu fermeriai, veisdami aviganius, kreipė dėmesį į kailį, vadinasi, numanė, kad šie taps šeimos šunimis!

    Griunendalių augintojai pabrėžia, kad jų šunys nenuobodūs, su jais įdomu. Paprašyti apibūdinti svarbiausius griunendalių bruožus, pabrėžia protą ir temperamentą. „Griunendalis dega noru dirbti, neleidžia aptingti. Jis trokšta tarnauti, gali nuversti kalnus. Ištvermės, jėgos ir stiprios sveikatos jam galima pavydėti. Griunendaliai – stiprūs, linkę dominuoti šunys. Atakos metu jie išverčia priešininką iš kojų. Ne paslaptis: jiems reikia tvirtos šeimininko rankos. Pasitaiko, kad žmonės painioja belgų aviganius su koliais. Ir kailio struktūra, ir temperamentu tai visiškai skirtingi šunys. Griunendalių plaukai nesivelia, negausiai šeriasi (per savaitę pakanka keletą kartų pašukuoti). Be to, kailis neturi specifinio kvapo, juos gali laikyti net alergiški žmonės.

    Apsilankykite šunų vikrumo varžybose arba dresūros aikštelėse. Jei ten treniruosis belgų aviganiai, bus kuo pasigėrėti. Uolus „belgų“ darbas - nepamirštamas reginys.

    Pažėrus tiek ditirambų, gali pasirodyti, jog viskas paprasta. Anaiptol, su belgų aviganiais būtina NUOLAT dirbti, neapleisti dresūros, bet nenaudoti prievartos. Daug reikšmės auklėjant turi ankstyva, įvairiapusė šuniukų socializacija. Ir nors griunendaliai gali gyventi lauko voljere, vis dėlto jie nori bendrauti ir būti su žmonėmis. Nieko neveikiantys belgų aviganiai – nonsensas. Jie išvesti ne papuošti mūsų buitį, o tarnauti mum.

Šaltinis: žurnalas "Didysis šuo", autorė Aurelija Staskevičienė