Mokesčių inspektorius Dobermanas padovanojo savo pavardę dobermanams, pastorius iš Anglijos Džekas Raselas - terjerams, o dailininkas Edvinas Landsyras – landsyrams. Perleisti savo pavardę šunims. Tai susižavėjimas? Meilė? „Investicija” į amžinybę? Ko gero, viskas drauge...

Žvejų pagalbininkai, geri plaukikai, žmonių bendražygiai - visa tai apie landsyrus. 

    Landsyrų veislė palyginti jauna, nors apie šiuos žvejų pagalbininkus kalbama seniai. Ilgus šimtmečius niūfaundlendai ir landsyrai buvo vienos šeimos šunys. Iš istorinių faktų žinoma, kad Amerikos žemyno šiaurėje, Labradoro pusiasalyje, gyveno indėnų gentis beotuk. Šaltis, žvarbūs vėjai, nederlinga žemė, skurdi augmenija, negausi fauna - indėnai sunkiai vertėsi atšiauriame krašte. Vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, mat aplinkiniuose vandenyse knibždėte knibždėjo žuvų. Pagautą laimikį indėnai džiovino, ruošė atsargas žiemai arba mainė į daiktus. Beotuk gentis nebuvo uždara, žvejybos laimikį jie keitė į šunis. Ir štai Labradoro pusiasalyje atsirado stambių, stiprių šunų. Jie turėjo jautrią uoslę - iš tolo užuosdavo žemę, vėjo atnešti kvapai padėdavo šunims orientuotis. Užuodę sausumą, rodė žvejams, kur plaukti. Šunys traukė tinklus, tempė iš vandens rąstus trobesiams statyti, plukdė valtis. Pastverdavo išsprūdusius irklus. Prireikus, gelbėdavo skęstančiuosius. Kartais visą dieną sukiodavosi lediniame vandenyje. Net padėjo apsiginti nuo žvėrių, medžiojo vilkus. Indėnų augintiniai apsirūpindavo ėdesiu - susimedžiodavo graužikų, noriai ragavo žuvies. Išgyveno stipriausieji – tokie buvo šios salos žmonės ir šunys.

Naujosios žemės ir Labradoro šunys

    Ilgai šiaurės kraštų indėnai gyveno taikų ir ramų gyvenimą. Tačiau nenumaldomai artėjo didžiųjų geografinių atradimų metas - 1497 m. italų jūreivis Džovanis Kaboto aptiko šį Dievo užkampį - Naująją žemę (New Foundland). O XVII amžiuje europiečiai galutinai kolonizavo salą. Beotuk gentis išnyko, išliko tik praeities liudininkai šunys. Labradoro pusiasalį bei į Naujosios žemės užutekius vis dažniau užsukdavo laivų, nusidriekė nauji prekybos keliai. Laivų įgulos į kontinentą vis dažniau parsigabendavo vietinių šunų., vadino juos niūfaundlendais (dabar Niūfaundlendas - Kanados sala). Kinologai mano, kad niūfaundlendai paveldėjo iš labradorų juodą neperšlampamą kailį, stambią galvą ir tarpupirščių plėves (jos padeda irtis, išsilaikyti ant vandens).

    Kad iš salų parsivežti šunys atvestų dar stambesnių palikuonių, anglų selekcininkai kryžmino juos su anglų mastifais, o siekdami išsaugoti dėmėtą kailio spalvą – su springerspanieliais (landsyrų kojų ir ausų kailis ilgesnis). XIX a. viduryje Niūfaundlende dėl nuolatinio baltų juodadėmių šunų eksporto jie tapo retenybe, į Europą pradėti gabenti rudi ir juodi šunys.  

Vikingų versija

    Dar Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos žemyno, o ispanų ir portugalų laivai nesisukiojo aplink Naująją žemę, kai X-XI a. skandinavų vikingų flotilė, vadovaujama Leifo Eriksono, pasiekė dabartinės Kanados archipelagą. Laivuose būta ir karo šunų. Vikingai Labradoro pusiasalyje statė gyvenvietes, o jų šunys poravosi su vietos laikomis. Ir jeigu visoj Kanadoje arktiniai šunys buvo balti, tai Labradore - juodi, kartais su baltomis dėmėmis. Čia susiformavusi šunų veislė gavo labradorų vardą. Su juodais šunimis Labradoro jūroje susidūrė portugalų bei ispanų jūreiviai, kai užsukdavo pralaukti Atlanto štormų.  Niūfaundlendai paveldėjo iš labradorų vienspalvį kailį ir masyvią „dogišką“ galvą, o iš portugalų vandens šunų – šokoladinę kailio spalvą, tarpupirščių plėves ir aistrą vandeniui.  

     Niūfaundlendų ir landsyrų „skyrybos“ užsitęsė, bet buvo draugiškos. Ilgai šiuos šunis laikė viena veisle, bet dabar landsyrai ir niūfaundlendai varžosi atskiruose parodų ringuose. Ir nors yra giminaičiai,  kraujomaiša draudžiama.

    Pirmoji grynakraujų landsyrų vada gimė 1893 m. Olandijoje. Antroji – 1902 m. Šveicarijoje. Jeigu norėtume daugiau sužinoti apie niūfaundlendus ir landsyrus Jungtinėse Valstijose, derėtų paminėti 1804-1806 m. Luiso Meriveterio ir Viljamo Klarko ekspediciją. Ją globojo JAV prezidentas Tomas Džefersonas, paraginęs ištirti Misurio upės baseiną ir surasti saugų vandens kelią į vandenyną. Keliautojai įveikė 6,5 tūkstančių kilometrų. Ekspedicija gal ir nedomintų, jei ne vienas dalyvių - niūfaundlendas Seaman (jūrų žmogus – lietuvių k.). Šį šunį už 20 JAV dolerių prieš kelionę įsigijo L.Meriveteris. Niūfaundlendą Seaman’ą amerikiečiai laiko didvyriu. Seaman ne šiaip sau keliavo drauge, o dirbo visus darbus ir ne vieną sykį gelbėjo ekspedicijos dalyvius. Seaman „kaltas“, kad amerikiečiai įsimylėjo niūfaundlendus ir landsyrus.

    Po Pirmojo pasaulinio karo landsyrai dingo iš Anglijos, jų beveik nebeliko Europoje. Tuomet padėtį išgelbėjo Jungtinių Valstijų kinologai. Jau tada pasigirsdavo raginimų atskirti abi veisles. Tam reikėjo svarių argumentų. 1927 metais Ciuricho profesorius Albertas Heim pateikė svarių rašytinių įrodymų, kuo skiriasi landsyrai ir niūfaundlendai.

    1960 metais Tarptautinė kinologų federacija, spaudžiama Vokietijos, Šveicarijos ir Olandijos  kinologų, suteikė landsyrams  226 numerį ir teisę „paveldėti“ dailininko E.Landsyro vardą.

  Šaltinis: žurnalas "Didysis šuo", autorė Aurelija Staskevičienė