Špicų klasė kildinama iš senovės durpinių šunų, kurių kelių tūkstančių metų senumo palaikai aptikti per polinių gyvenviečių tyrinėjimus Šveicarijoje 1835-aisiais. Šumerai špicus IV-III amžiuje prieš Kristų augino mėsai, kailiui bei sargavimui. Špicus augino ir šiaurės tautos, jie buvo reikalingi kinkiniams traukti (laikos). Japonų, kinų špicai, tai – Čiau čiau, Šiba, Inu, Akita Inu. Vokiečių arba Pomeranijos špicų kilmės šalis - Vokietija. Čia 1450 metais Žemutinio Reino apylinkėse atsirado šių mažų smailianosių šunelių, o nuo XVIII amžiaus prasidėjo kruopšti jų selekcija. Oranžiniai ir smėlio spalvos šunys madingiausi buvo karalienės Viktorijos laikais. Apskritai špicai dominavo Europoje iki XIX a. pabaigos , kol čia įsigalėjo anglų šunų veislės bei iš Kinijos atvežti pekinai.

Špicus tapė Liudvikas Lichteris (1803-1884), juos augino rašytojas Emilis Zola, kompozitorius Mocartas, o polonezų ir mazurkų karalius – kompozitorius Friderikas Šopenas, įkvėptas šių keturkojų nykštukų, parašė „Mažų šuniukų valsą“. Tarp špicų gerbėjų tokios kilmingos moterys kaip Rusijos carienė Jekaterina, Prancūzijos imperatorienė Žozefina, karalienė Marija Antuanetė bei karalienė Viktorija.

Šie šunys guvūs ir triukšmingi, tačiau nuovokūs, ištikimi šeimininkams. Jie energingi ir narsūs, nors kartais ir neprotingai: pamiršta savo dydį susidūrę su stambiaisiais gyvūnais. Špicai puikiai tarnauja cirke bei filmavimo aikštelėse. Jų ypatingai gerai išvystyta klausa. Laimei šie mažyliai nepatiklūs svetimiems. Labai prisiriša prie namų ir namiškių, visuomet pasirengę lydėti šeimininką.

Informacijos šaltinis žurnalas "Didysis šuo"